keliones

Vienos kelionės pramoginės, kitos pažintinės, dar kitos poilsinės. Kodėl taip skirstoma? Todėl, kad žmonių norai nevienodi. Pavyzdžiui, kai kuriems poilsinės kelionės atrodo patrauklus variantas, o kiti gerokai dvejoja.

Kelionės – platus maršrutų pasirinkimas ir įvairiausi norai

Apskritai visa kelionių tema – tai didžiulė įvairovė. Ne tik todėl, kad mūsų planetoje gausu gražių kampelių, bet ir todėl, kad renkamasi, ar pabuvoti kitame mieste, ar kitoje šalyje, taip pat mąstoma apie kelionės tipą – pramoginė, pažintinė ar poilsinė. Neabejotinai dėmesys skiriamas ir finansams, jie tikrai turi įtakos – juk skaičiuojama, kiek galima atseikėti atostogoms.

Skiriasi ir tai, kaip žmonės supranta nuobodulį. Štai vieniems patinka gulėti paplūdimyje, o kiti pusvalandį pasideginę jau traukia ieškoti kitos veiklos. Todėl tinkamiausias atsakymas į klausimus, susijusius su poilsinėmis kelionėmis, būtų toks: viskas priklauso nuo žmogaus charakterio bei norų. Tiesa, atsakymą galima papildyti: pasirinkimą lemia gyvenimo etapas ir pomėgiai. Tarkim, ilgą laiką įtemptai dirbote, derinote įvairiausius projektus, o dabar atėjo atostogos ir svajojate apie atsipalaidavimą. Atvirkščias variantas: domitės istorija ir jūsų hobis yra pažintinės kelionės, kuriose atskleidžiama daug įdomybių. Kelionių organizatoriai atsižvelgia į klientų lūkesčius, tad poilsinės kelionės gali būti suderinamos su pramoginėmis ir pan.

Kainos – geros ar blogos?

Poilsinės kelionės gali būti siūlomos kuo priimtiniausiai. Kodėl? Todėl, kad dabar interneto amžius, kai atostogų planai derinami sparčiai ir patogiai. Beje, verta užsiminti apie kainas. Ne tik verta, bet ir svarbu. Juk atostogos ir pinigai – anaiptol ne pačios tolimiausios sąsajos. Bet tos kainos patrauklios ar nelabai? Sunku pasakyti, ar kiekvienas pasiūlymas vertas dėmesio, bet aprėpiant bendrai – kelionės įkainotos klientų naudai.

Galvojama: poilsinės kelionės visai prieinamos, tai gal ir išbandysim. Ir nenusiviliama. Nors konkretus vertinimas priklauso nuo keliautojo, vis dėlto dažnai sutinkama, kad nuspręsta tinkamai ir kelionė verta dėmesio.

Padrybsoti paplūdimyje ar aplankyti keletą muziejų? Važiuoti arčiau ar skristi į kitą pasaulio kraštą? Ilgai planuoti ar greitai susidėti lagaminą? Tai klausimai, kurie kelionių organizatoriams nėra keisti. Ir bandoma į juos atsakyti.

 

Turkijoje lankausi ne vieną kartą. Vis pasitaiko kažkokių nesklandumų, nesusipratimų. Kartais tiesiog pataikau į rusų pilną viešbutį. Nepaisant visko į šią šalį norisi grįžti vėl ir vėl. Tokiems norams pasitarnauja ne kas kitas, o Afrikos šalys.

Afrikoje požiūris į turistus skiriasi nuo turkų. Už sumokėtus pinigus turkas atidirba su kaupu, o afrikiečiams, deja, vienodai šviečia, ar tu sugrįši į jų šalį, ar ne. Jei važiuoji į Raudonąją jūrą nardyti, tai sugrįši bet kokiu atveju, tačiau kitais atvejai afrikiečiai galėtų pasistengti labiau.

Kelionės į Tunisą metu pamačiau, kad yra įkyresnių žmonių už turkus, kurie kviečia į savo parduotuves. Vaikštant po mediną (rytietišką turgų), tave ten stabdo tiesiog lazda užtverdami kelią. Jau nekalbu, kai už rankos nusitempia į parduotuvėje norėdami įsiūlyti kažką.

Egipte prekybininkai – apgavikai. Jei paklausi kainos, jie pasakys mažiausią galimą, bet jei tik dar kažką pirksi. Jei norėsi tiek vieno daikto – jo paprasčiausiai už pirmą kartą pasakytą kainą neparduos. Tokia prekybos praktika veda iš proto visus Rytų europiečius. Kai esi išvaromas iš parduotuvės ne dėl to, kad pasiūlei per mažą kainą, o dėl to, kad daugiau nieko neperki, supranti, kad gurkšnoti arbatą ir rūkyti kaljaną pas turką yra kur kas maloniau…

Atrodo, kad visi musulmonai vienodi, tačiau taip tikrai nėra. Turkai turi savotišką požiūrį į gyvenimą. Ne veltui jie visas tas Afrikos šalis buvo kažkada paprasčiausiai nukariavę. Tiek Egiptas, tiek Tunisas buvo paprasčiausios Osmanų imperijos provincijos (iš Šiaurės Afrikos šalių tik Marokas nebuvo turkų imperijos dalis). Per tuos 600 metų okupacijos normalios kultūros išmokyti vietinių taip ir nepavyko.

Turkai net šiek tiek labiau susitvarkę savo aplinką. Jei Afrikoje dykumos pakelės nuklotos skardinėmis ir buteliais, tai turkai šiek tiek apsikuopia. Vis dėlto jie gyvena europinėje dalyje, be to dalis gyventojų nori būti europiečiais (tai niekaip nesusiję su valdžios norais stoti į Europos Sąjungą).

Pamatęs visas tas afrikietiškas negeroves, prisimenu nesklandumus iš Turkijos, kurie yra tokie menki ir mažyčiai… Dėl to ir gimė posakis – kuo daugiau keliauju į Afriką, tuo labiau myliu Turkiją.