Petra – Raudonoji dykumų rožė

turistinės kelionėsApie Petrą sakoma: šis miestas – tai Raudonoji dykumų rožė, miestas, beveik toks pats senas, koks yra laikas. Senoji Nabatėjų karalystės sostinė, iškalta uolose daugiau nei prie du tūkstančius metų – populiariausias objektas Jordanijoje, įtraukiamas į kiekvienos turistinės kelionės  maršrutą. Užburiantis, mistiškas šio miesto grožis, nepaisant jo amžiaus, puikiai išsilaikęs iki mūsų dienų. 1985 metais Petra įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ji įvardinta kaip vienas iš naujųjų septynių pasaulio stebuklų.

Apsuptas uolų Raudonasis miestas yra Jordanijoje 260 km į pietus nuo Amano, 130 km į šiaurę nuo Akabos miesto. Kažkada pro Petros slėnį ėjo Karalių kelias (lot. Via Regia), jungęs Kiniją, Indiją ir Arabiją su Egiptu bei Viduržemio jūros regionu. IV-III amžiais prieš mūsų erą šiose vietose įsikūrė nabatėjai, kurie uolų apsuptyje pastatė savo sostinę Selą – nabatėjų kalba šis pavadinimas reiškia akmenį. Graikai miesto pavadinimą išvertė į „Petra“, ir šiuo vardu jis vadinamas iki šių dienų.

Miestas buvo įkurtas ypač saugioje vietoje. Į jį patekti galima tik vienu siauru tarpekliu. Net ir garsieji romėnų karvedžiai, norėję pavergti nabatėjus, nuolat patirdavo nesėkmes. Tačiau pirmajame mūsų eros amžiuje nabatėjai savo noru prisijungė prie Romos imperijos ir tai teigiamai paveikė miesto vystymąsi.

pažintinės kelionėsApsuptoje uolų Petroje nėra jokios medienos, taigi senojo miesto statytojams teko pasitelkti visas savo žinias ir išradingumą. Gyvenamieji būstai ir kiti pastatai buvo iškalti tiesiog uolose, tačiau savo architektūra bei puošyba nenusileido graikų nei romėnų meistrams. Deja vėliau prieskonius bei šilką gabenantys karavanai patraukė kitais keliais, Petra prarado savo reikšmę, o kai 363 metais įvykęs žemės drebėjimas miestą gerokai apgriovė, nuolatiniai gyventojai jį paliko. Daugybę šimtmečių į jį užsukdavo tik klajokliai beduinai. Retsykiais europiečius pasiekiantys pasakojimai apie Raudoną dykumų rožę buvo labiau panašūs į legendas nei istorinę realybę.

Užmirštąją Nabatėjų sostinę 1812 metais atrado šveicarų tyrinėtojas Johanas Liudvigas Burkhardtas. Iš vietinių beduinų išgirdęs apie uolų apsuptyje esančią Petrą, jis užsidegė ryžtu būtinai surasti legendinį miestą. Burkhardtui teko apsimesti ir pirkliu, ir šventas vietas lankančiu musulmonu, kol pagaliau vienas iš beduinų atvedė jį prie, atrodo, visiškai neįveikiamos kalnų sienos. Netikėtai prieš tyrinėtojo akis atsivėrė siauras tarpeklis. Eidamas juo, Burkhardtas pasiekė architektūros šedevrą, kurio daugiau nei penkis šimtus metų nebuvo matęs  nė vienas europietis

Burkhardto atradimas įkvėpė daugelį kitų keliautojų, tačiau rimti archeologiniai kasinėjimai Petroje prasidėjo tik 1929 metais. Prie Petros kaip turistinio objekto populiarumo labai prisidėjo ir režisierius Styvenas Spilbergas, kurio filme „Indiana Džounsas ir paskutinis kryžiaus žygis“ (1989) Petra atsiskleidžia visu savo grožiu.

Kelias į Petros miestą eina siauru Siko tarpekliu, kur iš abiejų pusių stūkso kelių šimtų metrų aukščio uolos. Pėsčiomis tenka eiti kelis kilometrus, tačiau kelias neprailgsta. Į tokį siaurą tarpeklį nepatenka saulės spinduliai, čia tvyro prieblanda. Einant tolyn šviesėja, galima įžiūrėti uolose iškaltas nišas statuloms, bareljefus, seno grindinio likučius su grioveliu pakraštyje, kuriuo į Petros miestą patekdavo vanduo. Išeinant iš tarpeklio apakina ryški saulės šviesa, o su ja apsipratus prieš akis iškyla didingas labai gražus pastatas – Al Khazneh arba Iždas. Pastato fasadas visas iškaltas iš uolos yra 42 m aukščio ir 26 m pločio, jis padalintas į du aukštus ir išpuoštas architektūrinėmis detalėmis bei skulptūromis.

 pažintines keliones į JordanijąLegenda byloja, kad žydai, pabėgę iš Egipto faraonų nelaisvės šiuo keliu ėjo į Pažadėtąją žemę. Faraonas žydus vijosi, tačiau greitai judėti jam trukdė kartu vežamos brangenybės, kurių buvo labai daug. Trokšdamas kuo greičiau pasivyti bėglius, faraonas nusprendė savo turtus paslėpti Petroje, tiesa pavyti Mozės vedamų vergų jam vis vien nepavyko. Tokia yra legenda. Tiksliai nustatyti II šimtmetyje prieš mūsų erą pastatytų rūmų paskirtį sudėtinga, tyrinėtojams lieka tik kelti versijas. Manoma, kad Al Khazneh galėjo būti pastatyta kaip šventykla ar Nabatėjų karaliaus Areto III mauzoliejus. Paslaptimi lieka ir tai, kaip statybininkai iškalė uoloje tokio dydžio pastatą ir išpuošė jo vidų. Paprastai darbams aukštyje naudojami pastoliai, tačiau šiose vietovėse medienos nebuvo. Statybininkams turbūt teko dirbti aukštyn užlipus uolomis, kokiu nors būdu „kabant“ po skliautais. Neaišku ir tai, kaip jiems pavyko tobulai apskaičiuoti ir išlaikyti pastato proporcijas.

Už Iždo tarpeklis dar praplatėja, ir prieš akis atsiveria vaizdas į senovinį miestą: daugybė nedidelių akmeninių namų, turgus, administraciniai pastatai, salės, gatvė, papuošta romėniška kolonada. Rausvoje uoloje matosi pastatų fasadai: didžiulis vienuolynas El Deir, šventyklos, mauzoliejai, kapavietės, romėniškas amfiteatras, kuriame gali tilpti 4000 žiūrovų.

Po Petrą galima klaidžioti keletą dienų vis atrandant ką nors nuostabaus. Iš viso šiame mieste išlikę apie 800 uolose iškaltų pastatų. Jų fasaduose atsispindi visa miesto statybos istorija – nuo paprastų, grubiai pastatytų gyvenamųjų būstų iki tobulų proporcijų antikinių statinių. Raudonoji dykumų rožė, legendomis apipintas Petros miestas kasmet į pažintines keliones į Jordaniją vilioja tūkstančius turistų, siekiančių pasinerti į paslaptingą senovinę atmosferą ir pasigrožėti praeities meistrų sukurtais šedevrais.

Share

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *